Senaisiais laikais, pakrikštytam žmogui būdavo velkami nauji balti marškiniai, kurie simbolizavo naują gyvenimą, skaistumą, šventumą ir tai, jog jau nuplauta gimtoji nuodėmė. Šiandien gi, krikšto marškinius pakeitė simbolika - balta skraistė. Tačiau labai dažnai sureikšminame ir tuos rūbelius, kuriais vaikelis yra puošiamas ir dažniausiai jiems skiriamas didžiausias dėmesys, kai tuo tarpu simbolinę reikšmę turi būtent baltoji skraistė. Nėra ko stebėtis, daugelis krikšto tradicijų ir vertybių pasikeitė iki šių dienų. Kad ir tai, jog melsva spalva simbolizuoja Marijos apsiaustą, o rožinė - Jėzaus Kristaus. Bet mes savo sūnūs puošiame melsvos spalvos, o dukras rožinės spalvos elementais. Kartais atsiradusios taisyklės būna stipresnės ir tvirtesnės nei protėvių paliktos tradicijos ir vertybės. 

Bet iš tikrųjų pati svarbiausia krikštynų apeigų simbolika yra žvakė, kuri simbolizuoja apšviestą žmogaus gyvenimą, sąsają su amžina šviesa, ji yra nuolatinė palydovė, tai tarsi susiliejimas su Jėzumi Kristumi. Krikšto žvakė žmogų lydi iki pat gyvenimo pabaigos tuomet ji ir baigia degti. Šiandien tėveliai gali rinktis iš gausybės siūlomų žvakių, jos gali būti dekoruotos, puoštos įvairiomis detalėmis ar derinamos prie vaikelio drabužėlių. Svarbos tame nėra, svarbu - žvakę išsaugoti. 

Taigi, ne svarbu kokios bus krikštynos: iškilmingos, gausios ar artimų žmonių rate, šiuos du simbolius: baltą skraistę (rūbelius) ir žvakę, turi kiekviena šeima. 

Krikšto rūbas velkamas būtent tam vienam žmogui, todėl negalima krikšto rūbelio nei parduoti ar nuomoti, nei dovanoti ar paskolinti. Jie turi būti tėvų saugomi ir dovanojami vaikams kai jie suaugs. Jokių būdų negalima krikšto žvakės atiduoti ar išmesti, ji turi būti saugoma iki vaiko Pirmosios Komunijos, kur vėl ją uždegsite. Ne valia jos deginti kada tik panorėjus, krikšto žvakė uždegama ypatingais vaiko gyvenimo atvejais (sunki liga, vestuvės, mirtis), jos turi užtekti visam gyvenimui. 

Krikštynų pokylio metu galima padaryti iškilmingą Krikšto žvakės ir rūbelių perdavimą, tuomet gal taip būtų pabrėžtinas šių daiktų svarbumas.

Jei krikštynos vieną dieną: 

Grįžus iš Bažnyčios, papietavus ir atlikus visas numatytas „apeigas" pokylio metu, skirkit laiko simboliniam vaikelio nurengimui ir rūbelių tėvams įteikimui. Krikšto mama paėmusi vaikelį, visų svečių akivaizdoje nuriša jam skraistę, sakydama tokius žodžius:

Baltas rūbas šventu vandeniu šlakstytas
Laimę dovanos tau nematytą.
Krikšto žvakės liepsna karšta
Ilgą kelią nušvies tavo širdyje.

Tuomet laikydama rankose skraistę ir turėdama rankose žvakę:

O rytoj išaušus rytui, šiuos rūbus dėvėtus krikštui
Jūs priglauskite prie šių dviejų simbolinių daiktų.

Žvakę ir skraistę krikštamotė paduoda mamai. (Antrieji žodžiai primena, kad ir tie rūbeliai, kuriais vaikelis papuoštas taip pat turi būti saugomi kaip ir krikšto žvakė bei skraistė).

Jei krikštynos dvi dienas: 
Antros dienos rytą krikštamotė pradeda krikšto rūbelių ir žvakės perdavimu tėvams. Po rytinio pasisveikinimo prie stalo svečių akivaizdoje į skrynią (gali būti su užraktu), ar į dekoruotą dėžutę (mamos gali pačios išdekoruoti kad ir dėžutę nuo batų) ar į medvilninį maišelį, sudėti krikšto rūbelius, skraistę ir krikšto žvakę. Taip pat galima sudėti tokius simbolinius daiktus, kaip rūtos šakelė (jei krikštijama mergaitė) - ji simbolizuoja dorybę, pinigėlį - turtingą gyvenimą, pliušinį meškutį - ramų, baltos rožės žiedą - laimingą ir nusisekusį, duonos bei cukraus gabaliuką - sotų ir pasaldintą gyvenimą.