Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Jų uždavinys yra tikra bažnytinė tarnyba. Visa bažnytinė bendruomenė yra atsakinga už krikšto metu gautos malonės išsiskleidimą ir išsaugojimą. 

Iš kiekvieno krikštijamojo reikalaujama tikėjimo išpažinimo, kurį suaugęs atlieka asmeniškai, o už kūdikį - tėvai ir Bažnyčia.
Atsakomybe už parengimą Krikštui (katechumenatą) ir tikėjimo bei Krikšto malonės ugdymą taip pat dalijasi krikšto tėvas ar krikšto motina ir visa bažnytinė bendruomenė.

Kai kuriems būsimiems krikštatėviams, ne mažiau svarbi užduotis yra išrinkti vaikui krikšto rūbelius. Pagal tradicijas, tai būdavo būsimos krikštamotės pareiga - ji atvažiuodavo pas būsimą krikštavaikį, vaikutį išmaudydavo ir aprengdavo pačios pasiūtais krikšto rūbeliais. Dabar krikštamotės dažniausiai teiraujasi tėvų, kokių rūbelių jie pageidautų. Tuomet mokančios siūti, padovanoja savo rankų darbo rūbelius, kitos perka parduotuvėse. Kartais tėvų prašymu tiesiog įteikia pinigus, kad jie patys galėtų išrinkti atžalai krikšto rūbelius. Jeigu tėvai nepageidauja kokių nors naujų rūbelių, o tiesiog vaikutį aprengia turimais, priimta, kad tokiu atveju krikšto mama padovanotų krikštavaikiui skraistę, kuri bus uždedama jau kunigui pakrikštijus vaiką, kaip naujo gyvenimo pradžios simbolis. Krikšto rūbeliai dažniausiai būna baltos spalvos, kartais turi melsvus ar rausvus elementus, pavyzdžiui, - įsegtą kaspinėlį. Tiesa, per krikštynas priimta, kad melsvu akcentu būtų puošiamos mergaitės, o rausvu - berniukai.

Pačių krikšto tėvų aprangai jokių griežtų reikalavimų nėra. Tik krikštijant mažą vaikutį, nemažai, kas atkreipia dėmesį į tai, kad rūbai būtų patogesni, nes ceremonijos metu mažylis gali pradėti muistytis, tad su labai įmantria apranga, gali būti sunku nulaikyti krikštavaikį ant rankų. Rūbų spalva taip pat neturi reikšmės, tiesiog kartais krikštatėviams iškyla klausimas ar galima rengtis juodos spalvos rūbais. Prietaringi žmonės juodą spalvą sieja su nelaimėmis, gedulu, tuo tarpu neteikiantis prietarams didelės reikšmės, juodos spalvos rūbus laiko praktiškais bei elegantiškais. Visgi dauguma krikštatėvių renkasi šviesesnių atspalvių rūbus. Turint galimybę, krikštavaikių aprangą galima derinti su būsimų krikšto tėvų rūbais.

Pagal susitarimą krikštamotė turėtų pasirūpinti ir krikšto žvake, bei jos papuošimu. Pageidautina, kad žvakė būtų iš tikro geltono vaško arba baltos spalvos, norint - žvakę galima papuošti krikštavaikio inicialais.

Iš senų laikų kilusi ir ta tradicija, jog krikštynų pyragu visus vaišindavo krikšto mama, todėl ir dabar neretai tėveliai sutaria, kad krikštynų tortu pasirūpintų krikšto mama. O tuo tarpu krikštatėvio "pareiga" yra krikštynų dieną paaukoti pinigų bažnyčiai. Jokios griežtos sumos, kiek pinigėlių reikėtų aukoti nėra, kiekvienas sprendžia pagal savo galimybes. Tačiau būtina pabrėžti, jog tai nėra privaloma, o tiesiog susitarimo reikalas.

Vis daugiau tėvelių pageidauja, kad krikštynos nebūtų paminimos kaip vien "užstalės baliukas", tad dažnai yra numatomas šventės planelis arba net visas krikštynų scenarijus ir visai nesvarbu ar krikštynose dalyvaus, tik keletas artimų žmonių ar bus kviečiama kelios dešimtys svečių. Smagi, gerai organizuota ir dėl to sklandžiai vykusi šventė, visiems paliks šiltus ir neišdildomus įspūdžius. Kuriant krikštynų scenarijų tėvai pasidalina darbais su būsimais krikštatėviais. Dažniausiai būtent krikštatėvių yra prašoma būti iniciatyviausiais krikštynų dienos dalyviais. Jiems gali būti patikėta pravesti kelis smagius žaidimus svečių būryje, pasirūpinti krikštynų laikraštuku, kuriame smagiai ir nuotaikingai pateikta informacija apie krikštijamą vaikutį. Arba pasirūpinti atminimo atvirutėmis, jas galima būtų apipavidalinti vaikelio nuotraukomis ir kaip prisiminimą apie krikštynas įteikti visiems šventėje dalyvavusiems svečiams.
Tikimasi, kad prieš susėsdami prie vaišių stalo krikštatėviai pasakys kalbą ar tostą, galbūt skirs eiles savo krikštavaikiui. Žinoma, yra kur kas nuoširdžiau, kai kalbą ar eiles parašo patys krikšto tėvai.

Esama ir tam tikrų prietarų, kuriais neretai vadovaujasi krikštatėviai. Kaip antai, krikštynų dieną vaiko tėveliams įteikiamas maišiukas su kruopomis, cukrumi, muilu ir keliomis monetomis. Tikima, kad tada vaikutis augs sotus, švarus, laimingas ir turtingas. Kad gyvenime vaikas nepritrūktų pinigų - krikšto tėvas prieš važiuojant į bažnyčią į mažylio batuką įdeda monetą. Taip pat sakoma, jog mergaitę į bažnyčią vežti turi krikštamotė, o krikštijamą berniuką - krikštatėvis.
Atitinkamai ir pačioje bažnyčioje, ceremonijos metu, mergytę ant rankų dažniausiai laiko krikšto mama, o berniuką - krikšto tėvelis.